Nubėgau iš Panevėžio į Vilnių, 150 km.
Penkiolika valandų gryno bėgimo. Iš kur motyvacija?
Tai žinokit noriu pasidalinti, kad ją rasti nėra taip lengva. Ir ne dėl to, kad žinau, jog tai didžiulis atstumas, ar kad teks patirti daug skausmo.
Kas trukdė:
📌 Suvokimas, kad tai turbūt nėra galutinis tikslas. Esu nubėgęs 100 km, turiu dar ilgesnio bėgimo svajonę, tai kur motyvacijoje padėti šį tarpinį 150 km checkpointą?
📌 Vėlyva pasiruošimo pradžia ir dvejojimas savo jėgomis.
Net ir bėgimo eigoje visiškai nepadėjo lietus, kruša, ar pusę kelio į veidą pūtęs vėjas (prieš kelias dienas gavau pavojaus SMS: Lietuvoje siaus vėtra. Tai štai 😄). Ką jau kalbėti apie tai, kad 80–ame kilometre kelį skaudėjo taip, lyg jame būtų adata, kuri su kiekvienu judesiu tiesiog drasko mėsas iš vidaus.
Draugas yra gražiai pastebėjęs, kad bėgimas – gyvenimo sunkumų simuliacija. Bėgdamas esi situacijoje, kur gali viską mesti. Gal kažkas tavim nusivils, gal pats save nuvilsi, gal kažkas palaikys silpnu. Bet iš esmės žodžio REIKIA čia nėra. Nenori – nebebėk. Sustok, važiuok namo, prisipilk vonią. Ir tai tikrai vilioja.
Tačiau sau primeni, kad „aš šitą dalyką susigalvojau pats“. Taip, galiu sustot, taip, galiu to nebedaryt, bet kaip jausiuosi? Pačią sunkiausią akimirką gal net bandai save apgauti, kad gal visgi REIKIA tai padaryti, ir čia nebe noro klausimas?
Ir galų gale ką išsinešu iš šitų ultramaratoninių patirčių, tai prisiminimą visam likusiam gyvenimui, kad „aš galiu“. Gal ir skamba banaliai, tačiau ta sunkių gyvenimo situacijų simuliacija bėgime veikia. Paskui ir iššūkiai darbe mažiau baisūs, ir lengviau užsimotyvuoti kitiems dalykams.
Skaičių mėgėjams – bėgimo statistika komentare.
O kokie tolesni tikslai?
Nuskausminamieji ir poilsis 😄
